„Išlikimo sąlyga – Vienybė” I d.

Šį Aktą ir su juo susietus dokumentus per savaitę parengė LTSR AT LPS deputatų grupė – Vytenis Povilas Andriukaitis, Valdemaras Katkus, Egidijus Klumbys, V. Landsbergis, Kęstutis Lapinskas, Algirdas Saudargas, Vytautas Sinkevičius (AT Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojas), grupės koordinatorius Č. V. Stankevičius. Kovo 9 d. priešpiet, baigę rašyti Lietuvos Respublikos AT nutarimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ projektą, E. Klumbio siūlymu grupės nariai jį pasirašė. Pavakare E. Klumbys grįžo į Kauną ir nutarimo projektą aptarė su LPS Kauno miesto tarybos nariu advokatu Gintaru Pūku, kuris pasiūlė jį parodyti tarptautinės teisės specialistui Lietuvos TSR teisingumo ministrui Pranui Kūriui. Šis apsisprendė įsitraukti į šį darbą. Po jų naktinio darbo P. Kūrio namuose atsirado siūlymas jį vadinti Aktu. Šis projekto tekstas kovo 10 d. buvo perduotas grupės koordinatoriui Č. V. Stankevičiui, šis supažindino su juo V. Landsbergį.

Paskutinės valandos lėmė ir tai, kad Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskutiniajame sakinyje atsirado dalies darbo grupės ir P. Kūrio siūlymas dėl neatidėliotino Nepriklausomybės paskelbimo – žodis „sieks“ (LR AT „sieks realizuoti visą Valstybės suverenitetą“) buvo pakeistas į žodį „pradedame“ („pradedame realizuoti visą Valstybės suverenitetą“). Nutarimą pavadinti Aktu ar Rezoliucija plenarinio posėdžio metu pasiūlė deputatas A. K. Leščinskas, nors dokumento pavadinimas jau buvo pakeistas anksčiau. V. Landsbergis, posėdžio metu pranešdamas, kad šį dokumentą pristatys Č. V. Stankevičius, dokumentą jau pavadino AKTU, nors deputatams išdalintame projekte buvo parašytas žodis „NUTARIMAS“. Prie posėdžiui pirmininkavusio V. Landsbergio pasitikrinti dėl žodžio „pradedame“ tekste priėjo V. P. Andriukaitis. V. Landsbergis patvirtino, kad projekte yra žodis „pradedame“. Kovo 11 d. vakarą šį patikslintą nutarimo, jau pavadinto Aktu, su žodžių junginiu „pradeda realizuoti“ projektą Aukščiausioji Taryba ir priėmė kaip Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Taip 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT, 1990 m. kovo 11 d. tapusi Lietuvos Respublikos AT, atkūrė Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Nors TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijose sąjunginėms respublikoms buvo suteikta teisė laisvai išstoti iš TSRS be jokio reglamentavimo, tačiau dėl to, kad nebūtų pažeistas 1940 m. įvykdyto Lietuvos inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principas, Kovo 11-osios Akte šia tarybinių Konstitucijų suteikiama teise nesinaudota. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ turinys patvirtina, kad šia teise pasinaudota teisės apie išstojimą iš TSRS nutylėjimo būdu. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė valstybės nepriklausomybę 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT priimtu Aktu, prieš pat jo priėmimą ne tik pakeitus valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką, bet ir valstybės tęstinumui užtikrinti po Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbimo priėmus dar ir LR įstatymą Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“. Šiuo įstatymu jau Lietuvos Respublikos AT, atsižvelgdama į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, konstatuodama, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, siekdama atstatyti pažeistas Tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises, nutarė:

– nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą;
– nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje;
– atnaujinti 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą;
– nustatyti, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.

Tam, kad galima būtų gyventi pagal to meto tikrovę, tą pačią dieną buvo priimtas Sąjūdžio deputatų parengtas LR įstatymas Nr.I-14 „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“. Šiuo konstituciniu įstatymu LR AT, atsižvelgdama į būtinumą suderinti atkurtos 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais:
– sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą;
– patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą;
– nustatė, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui;
– nustatė, kad šis Įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo momento.